Tu rankas susidėjus meldies
Taip pas Vivaldį žiema ateina
Tau žvilgsnį aukštyn keliant
Neišlaiko įtampos ir išsprogsta vyšnia
Keliai skaudžiai remiasi į grindinį
Ir vien stebėdamas jaučiu kulminaciją
Mirkteli ir nuo tavęs pabėga neklusni blakstiena
Kaip meldies taip iš tavo delnų gyvybė
Sukepusiom lūpom kartoji ko Vivaldis neparašęs
Esi mano įstabiausia atomazga parkritus
Samanom klojies kai pušies spygliu prisidengęs
Klausaus tavo maldos ir lietum nusišypsau
Prauskis ir rankom apkabindama
Melsk
N.Letukytė