Tu rankas susidėjus meldies

Taip pas Vivaldį žiema ateina

Tau žvilgsnį aukštyn keliant

Neišlaiko įtampos ir išsprogsta vyšnia

Keliai skaudžiai remiasi į grindinį

Ir vien stebėdamas jaučiu kulminaciją

Mirkteli ir nuo tavęs pabėga neklusni blakstiena

Kaip meldies taip iš tavo delnų gyvybė

Sukepusiom lūpom kartoji ko Vivaldis neparašęs

Esi mano įstabiausia atomazga parkritus

Samanom klojies kai pušies spygliu prisidengęs

Klausaus tavo maldos ir lietum nusišypsau

Prauskis ir rankom apkabindama

Melsk

 

N.Letukytė