Obuolio sėklytės kaip kūnas
Sunokstantis į du mėnulius
Iš jų suprantu kad visko yra pusė
Ir ta tamsioji it sėklos naktį
Iš čia atsiveria sidabrinis vaizdas
Į luobele atsiremiančią ribą
Naktį kūnas stiebias į obelis
Katros raškomos nuo mėnulio rago
Jo irgi tik pusė
Kaip šitos žemės, kaip saldinukų pievos
Kurią pereini ir nelieka
Nei rudens, nei ką pasakyt
Obuolio sėklytės kaip kūnas
Dalinamas dviem
Kai aušta gailiuosi –
Rugsėjo pusę norėjau pamatyti pirmoji