Obuolio sėklytės kaip kūnas

Sunokstantis į du mėnulius

Iš jų suprantu kad visko yra pusė

Ir ta tamsioji it sėklos naktį

Iš čia atsiveria sidabrinis vaizdas

Į luobele atsiremiančią ribą

Naktį kūnas stiebias į obelis

Katros raškomos nuo mėnulio rago

Jo irgi tik pusė

Kaip šitos žemės, kaip saldinukų pievos

Kurią pereini ir nelieka

Nei rudens, nei ką pasakyt

Obuolio sėklytės kaip kūnas

Dalinamas dviem

Kai aušta gailiuosi –

Rugsėjo pusę norėjau pamatyti pirmoji