Per tirpstantį sniegą

Ištrūksta žemės kvapas

Primena

Nuo tų su kuriais neišsiskirsim

Mus atskirs laikas

Ir žemė

Kurios kvapas kaip per atlydį

Kai eižėja įtikėjimas

Kad yra kažkas pastovaus

Kai pažliugusioj samanoj

Pirmiau gyvybės

Randasi viltis

Kraujo sūnums ir dukroms

Čia niekas nepriklauso

Ir vis tiek kiekvienas grumstas

Yra apie žmogų

Gal todėl pirmą kartą

Ant motinos krūtinės

Besiilsintis kūdikis

Irgi kvepia žeme