Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Stirniukas mažas bėgo,
Į pūgą susivėlė,
Kai aš miriau jis slydo
Ir juokės ligi ryto.
Jam traukiniai vaidenos,
Per aštrų ledo bėgį,
Kai aš miriau stebėjau,
Kad išvažiuot nespėjai.
Stirniukas mažas griuvo,
O snaigės šildė ausį.
Kai aš miriau baisėjaus,
Jo meilė vis trumpėjo.
Ir traukinys pradingo,
Nusinešė jį Setas.
Kai aš miriau girdėjau
Minorinį duetą.
N.Letukytė