Ir matysiu aš krentančius žiedus,
Suliepsnoję jie žirs pelenais,
Tavo pėdas pabarstę migdolais,
Leisis jūron su saulės laivais.
Ir matysiu aš skriejančius žiedus,
Bičių nutryptus aukso spalva.
Skleisis burės ir Šiauriui papūtus,
Tavo rankon subirs tuštuma.
Ir matysiu aš tolstančius žiedus,
Kaip bordo jų spalva kruvina
Persismelkia į veną po venos,
Kai suklumpa mergaitė basa.
Ir pavargusius žiedus matysiu,
Jų gulimą ant gyvo peties…
Paskutiniam atodūsiui lenkias
Tavo pieva su mano plaukais.
N. Letukytė