Jis paėmęs stiklinę pieno

Glaudė ją prie lūpų

Ir žiūrėdamas į sielą tarė

imk ir įsipilk jo dar liko

aname kartoniniame pake

 

Šitaip išgėręs jis braukė

ranka per burną ir

šnabždėdamas kad jau nori miego

vadino vėl užeiti

 

Verta ir teisinga

Tavęs klausytis ir besiklausant

Sekti pieno lašą ant lūpų

Kai kambarys pilnas tavo širdies

 

Šneku su tavim tik

Ką tylėdama mama sakiusi

Tai žmogaus žodis

Dėkojame žmogui

 

N. Letukytė