Manęs pasakų prašė,
Poete, poete,
Bet kas jas pamatė?
Skylėta skylėta kaip samtis naktis…
Nes brolis kvailelis ne tą strėlę sekė,
Nykštukas aštuntas štai gimt užsimanė.
Poete, poete,
Ar arklį matei?
Be princo atjojo ir karčiais juodais.
Tą pasaką taisė dėl stiklo batelio,
Žinovai vis braukė, nes vilkas be kailio…
Poete, poete,
Juk pasaka mano!
Jie žino geriau kaip Pelenė gyvena…
Pataisė ir vardą našlaitės Zinutės,
Raudonai nudažė mergiotės paltuką ir –
ką ten nudažė!
Paltuką nuvilko ir bumbulą siūlų katytei parito.
– – – – –
Poete, poete,
Ir ką jie padarė!
Ant asilo žalio karalių atvarė skylėta skylėta pigia karūna.
Juk pasaka tavo – sustoję rėklojo,
O mano karalius, poete, miegojo!
Aš gyvį tą žalią pilkai nudažiau,
Karalius pabudęs vis verkė, tačiau –
aštunto nykštuko, neva pagranduko, pažint nepanoro…
Poete, poete,
Tik pasakos prašė,
Bet kurgi man dėti štai asilą pliką, karalių snaudalių –
ir dažų, va, neliko…
N. Letukytė