Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Šiais metais šlapia ta žemė
Kuria sakiau ateik basomis
Verkis rasos karolius ant pėdų
Per žemę šlapią šįsyk
Matau kaip sužydi žibutėm
Pečiai kaip žemė tavo žemė
Kai basomis eini
Ir niekad nebūsi senas
Pakalnučių kaklais rasa byra
Kai eini per žemę
Kurioj nebūsi senas nebūsi
Jaunas kvepiančiais pečiais
Per mažas esi pakalnutei
Per karštas žibuoklei
Bet kai eini per žemę
Aš vėl moku kvėpuoti
N.Letukytė