Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Ir vakarėja vėl,
Štai lyja.
Ir vėl drėgni namų stogai.
O kaip negailestingai laša laikas,
Tarsi tu niekur nebuvai.
Ir vakarėja vėl,
Štai lyja.
O vakaro šviesa gelsva –
Tokia silpna, bet reikalinga,
Tartum pabėgus šiluma.
O vakarėja vėl,
O šitaip lyja.
Kažkam net skauda nuo sunkių lašų.
Kažkas per lietų vaikščiot bijo,
Nors iš tiesų baisu žmonių.
N.Letukytė