Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
mamai
Šitas pavasaris buvo
Žiedai iš Dievo saujos
ant tavo plaukų
tavo rankose
Jos buvo pilnos vandens
Kaip kasryt nešventinto
Bet tyresnio už mano
Išverktų akių džiaugsmą
Į mane ėjai
vienintelė basa nes
niekas kitas į mane
toks nuogas neateitų
Per pavasarį pavargom
Bet tu nesiliovei lubinais
kvepėt su žiedais sruogose
pažertais iš Dievo saujos
N.Letukytė