Suklykusios žuvėdros nusineša pakrantės dangų.
Gal ne visą, gal kiekviena po lopinėlį.
Palieka tik dumblo karčius, apsivijusius sūrius akmenis.

Jų kiekviena dar turi po balto smėlio krislelį,
Bet tik po vieną, nes kiti – kiti tavo tarpupirščiams.
Tarsi rimbais savo klyksmais jos suaižo tylą,
Kurioje galėčiau skambėti, tik, deja, nebenoriu.

Per daug plyšių paliko balsai,
Per platūs tarpai net dumbliniems pirštams,
Net visam pakrantės smėliui.

Toj tyloj gal galėčiau girdėti,
Bet per tankiai suaugęs dumblas, kuriame
Pernelyg daug klykaujančių žuvėdrų.

2014 08 15 N.Letukytė