Nuo rudens lig žiemos
Vėjas kals langines.
Jų nei daug, nei mažai,
Kiekvienam po penkias.

Išraižytos kreivai
Šilo mėtų spalva
Ji visai neryški,
Kaip dangaus arbata.

Rūko pirštai nubėga
Sakuotu medžiu,
Vyšnios sirpsta ant lango,
Lig žiemos bus ilgu.

Kloja vėjas voratinkliu
Liepos kasas,
Kartūs lietūs nubėga,
Nuo rudens lig rudens.

N.Letukytė