Baladę apie ilgą klajonę
rugpjūčio naktį kada
žvaigždės skęsta nes
per sunkios per giliam dangui
jis sekė mano
miego pribijančiai širdžiai
Kalbėdamas maišė manų
košę ir tikėjo kad herojus
neva košė išgelbėjusi
neva mana kurią ragaut liepė
Tikėjimas tariau vedė
manai tik placebas o jis
makalavo šaukštu ak
mieloji istorijos esmė košė
Keturiasdešimto
gimimo bet labiau nemirimo
proga išsivirk manų ir
ragaudama pajusi kad
keturiasdešimtmečiams
tik košė ir aš būsiu tave pasitinkantis
Jo lūpos aplipo
nedidukais baltais
taškeliais sniego skruzdėlytėm
ir man buvo skanu žiūrėt
kaip jis valgo
Ir laukt savo nemirimo kelionės
N. Letukytė