Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Taip karštas dobilų medus, Kaip niekas kitas šiam pasauly. Dulkėtas žvyrkelis tiesus, Nors griaudė vakar skaudžiai. Taip šiltas tas prisiminimas, Kur iš vaikystės ir lietaus, Dulkėtos dulkės nuo kelių pakyla, Jos dobilus šiandieną praus. Medaus ir saulės negailėjo, O dobilai tokie sausi, Medaus ir kelio nebeliko, Vien dulkės ir tyla karti. N. Letukytė