Šiandien vienas tų sekmadienių, kurie neerzina. Arba erzina mažiau nei kiti. Pakalusi ateičiai taip reikalingą istoriją, ant šilto pledo įsitaisau su knyga rankose. Net silpstu kaip gera, jau sunku prisiminti, kada ką nors skaičiau savo malonumui. Pirštai lengvai bėga puslapiais, keista kriminalinė Snieguolės istorija įtraukia ir popiet suomiškas romanas jau suskaitytas. Tradiciškai ramiai nenusėdžiu vienoje vietoje, nuo lovos nuslystu žemyn, net nepastebiu, kaip atsiduriu ant…

Jau galutinai įsisukau į mokslų sūkurį ir, tenka pripažinti, po ilgos dienos ne visuomet lieka jėgų prisėsti prie klaviatūros ir surinkti dienos mintis į vientisą tekstą. Kaip bebūtų, šiandien rašau. Okey, juk privalau būtent tokią dieną pradėti nuo krepšinio. Ilgai netaukšiu, gerai, žaisim su JAV, nėra čia ko plėstis. Visiems aistruoliams linkėčiau atsipalaiduoti ir nieko nebekonstruoti ar komentuoti. Ant veidaknygės laiko juostų matyti, kad didžioji…

Kaip tikra darbininkė niurnu dėl pirmadienio. Tarsi pagal priderimą ši diena mano savaitėje pati sunkiausia ir labiausiai alinanti. Štai sėdžiu priešais vaizduoklį ir rodosi, kad tas pirmadieninis galvos apsunkimas niekuomet nepranyks. Žinau, kad taip nebus. Prieš gerą pusvalandį suskambėjo tėčio mobilusis ir pakėlusi ragelį turėjau progos šnektelėti su seniai begirdėtu …hm… šeimos draugu? Taigi, pastarasis klusteli, kaip man einasi, kas naujo jaunystės padangėj, o aš…

Su paskutiniais saulės zuikučiais iššokuoti paleidžiu pirmąjį rudens savaitgalį. Sekmadienis darbingas kaip reta, ką tik prirašiau dalykinių laiškų pusei Lietuvos, o dabar teliko laukti krepšinio čempionato varžybų ir pailsėti nuo savaitgalio 🙂 Prabundu palyginus anksti, iki pietų dar toli gražu. Namuose tylu, kad ir kiek besiklausyčiau. Nusprendžiu dar bent pusvalandžiui užmerkti akis, bet šis uždavinys tampa misija neįmanoma. Išplėstomis akimis spoksau tai į lubas, tai…

Jau markstausi prie neįtikėtinai ryškios stalinės lempelės. Ką tik baigiau darbus, ant stalo sukonspektuota guli ir žymiojo Kristijono „Vasaros darbų“ dalis. Nesuprantu, buvo šiemet atostogos ar ne? Rytą pradedu dviem matematikos pamokomis ir jau iš anksto dejuoju, kad tai veikiausiai ne mano jėgoms. Norėtum. Dvi akademinės valandos pralekia kaip viena, per jas jau spėju ir pirmąjį kreidos gabaliuką šiais metais pačiupinėti, jau ir ant lentos…

Ohoho, kiek emocijų 🙂 Ką tik pasikėliau nuo krepšiniškosios sofutės su pačiomis geriausiomis emocijomis ir smagia šypsenėle veide. Nors pralaimėjom kengūriškajai Australijos komandai, Brolis duodamas interviu sirgalius nuteikė labai optimistiškai, pastebėdamas, kad reikia žaisti jau nuo pirmos rungtynių minutės (kaip netikėta!) , o paragintas perduoti raminamą linkėjimą televizijos žiūrovas, labai ramiai atsakė, kad mes juk matėme, kaip puikiai galim žaisti trečiame, ketvirtame kėliniuose. Juk moka…

Bijojau ar ne, didžioji diena praskriejo akimoju ir aš jau sėdžiu savo foteliuke su garbanotų plaukų uodegėle. Ką galiu pasakyti : šis rytas buvo žavus ir graudinantis. Visų pirma, susivokiau, kad tai paskutinis kartas, kuomet teko vesti Rugsėjo pirmosios šventę. Tai buvo ilgametis mano darbas, kurio neatlikau tik tuomet, kai atėjau į penktą klasę. Kitais metais tą „neatlikimą“ teks pakartoti ir vėl. Antra, kai drauge…

Tik dar viena eilinė diena, prasidėjusi priešais televizorių, rodantį „Ledynmetį 3“. Dar viena diena, kai nei saulėta, nei apsiniaukę. Diena, kurią žmonės paprastai vadina paskutine vasaros diena. Kad ir kaip reikšmingai daugelis norėtų paminėti šią dieną, sprendžiant iš „online“ švieselių „Facebook‘e“, dažniausiai tai būna tik gan įprasta, akimoju praskrendanti diena, kurią jau puošia nerimas prieš pirmus žingsnius mokykloje ir, žinoma, tokia popietė būtinai paskiriama pasiruošimui…

Netikėtai anksti prisėdu patarškinti kompiuterį. Taigi buvau kiek apribota nuo išorinio pasaulio, mat visagalis internetas nutarė kuriam laikui dingti ir patampyti mus už ūsų. Kad ir kaip būtų, dabar pasistengsiu mintimis nuklysti ir į vakar dieną… Jau trečią kartą šią savaitę rytą pradedu renovuojamame mokyklos rūsyje. Ketvirtadienį paaiškėjo, kad mūsų kuriamiems grožio stebuklams gamtinių žaliavų dar mažokai, tad po pietų ir aš leidausi į kelią…

Dar vieną naktį pradedu dienoraščio įrašu. Turiu pasakyti, kad po vakarykščių panaktinėjimų praplėšti tarsi smėliu užpiltas akis nebuvo itin lengva. Nieko nepamanykit, kiūtojau po kaldra su loptopu ant pilvo ir iki pusiaunakčio rūšiavau muzikinius failus, bet žadintuvui mane prikėlus vėlgi su daina, nebesišypsojau taip entuziastingai, kaip kad naktį. Et, tiek to, kiekgi čia galima skųstis. Iš teisybės, šiandien nuveikiau daug ir veikiau gerai, bet, kad…