Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Prašau, paimk mane už rankos,
Ir vėl kaip tąsyk į akis pažvelk.
Žiūrėki taip, tarsi tikėtum :
Pasaulis šis – tokia graži vieta gyvent.
Tu atsisėski man ant kelių,
Ir šviesią galvą į mane pakelk.
Žiūrėki taip, tarsi pasauly
Tu neturėtum ko netekt.
Pakviesk mane šiltos arbatos,
Aš juk žinau, kaip mėgsti ją.
Pasaulis, niekad nenustok tikėti,
Kelionei tinkama vieta.
N.Letukytė