Jie sėdi klasėj. Visi kartu, bet atskirai.
Už lango, regis, šėlsta vėjas, regis, gainioja lapus.
Bet nieko – nieko nesimato, ruduo per šaltas, per gūdus.
Jie sėdi klasėj. Visi kartu, bet atskirai.
Kažko taip liūdna, spaudžia širdį.
Jau nebe tie – jau nebe tie laikai, kai net ir debesys sušildo.
Jie sėdi klasėj. Visi kartu, bet atskirai.
Ir akys klaidžioja po kabinetą, užkliūna už lentos, stalų,
Ir virpa laikrodžio rodyklė tarsi žiemos jai būt baugu.
Jie sėdi klasėj. Tokie savi, bet svetimi.
Vienus žodžius jau rašę, visi kiti – širdy.
Mes sėdim klasėj. Vieninteliai tokie – tikri.
N.Letukytė