Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Stirniukas mažas bėgo, Į pūgą susivėlė, Kai aš miriau jis slydo Ir juokės ligi ryto. Jam traukiniai vaidenos, Per aštrų ledo bėgį, Kai aš miriau stebėjau, Kad išvažiuot nespėjai. Stirniukas mažas griuvo, O snaigės šildė ausį. Kai aš miriau baisėjaus, Jo meilė vis trumpėjo. Ir traukinys pradingo, Nusinešė jį Setas. Kai aš miriau girdėjau Minorinį duetą. N.Letukytė
Įkopiau į ketvirtą tapimo menininku etapą. Pirmasis buvo parašyti kelias rimuotas eilutes. Antrasis – priversti ką nors jas perskaityti. Trečiasis, op, Kalėdoms gauti knygą, kurios pavadinime yra žodis menininkas. Ketvirtasis, mano pasiektas vos prieš kelias dienas, – imti pliaupti kavą. Štai ir dabar prie mano nešiojamojo hašpiuko nuobodžiauja pernelyg vasarinis, paplūdimio smėliu išpieštas puodelis iš Lenkijos kurorto, kurio dugne jau plaukioja vakaro kavos drumzlės. Sakytum,…
Ir matysiu aš krentančius žiedus, Suliepsnoję jie žirs pelenais, Tavo pėdas pabarstę migdolais, Leisis jūron su saulės laivais. Ir matysiu aš skriejančius žiedus, Bičių nutryptus aukso spalva. Skleisis burės ir Šiauriui papūtus, Tavo rankon subirs tuštuma. Ir matysiu aš tolstančius žiedus, Kaip bordo jų spalva kruvina Persismelkia į veną po venos, Kai suklumpa mergaitė basa. Ir pavargusius žiedus matysiu, Jų gulimą ant gyvo peties… Paskutiniam…
Ilgai stebėjomės, kuo neįtikome oro dievams, kad atsiuntė mums tokią Rugsėjo pirmąją. Štai mano „facebook“ draugai iš visų Lietuvos kampelių nuo ankstyvo ryto dalinasi karščiu dvelkiančiomis nuotraukomis, o mes, turbūt vieninteliai visoje šalyje žygiuojantys iškilmingoje eisenoje, buvome taip nuprausti lietaus, kad maža nepasirodė. Kaip pavyzdingi abiturientai po skėčiais pirmiausia slėpėme penktokus, buvo ir tokių, kurie mažiesiems ir savo švarkus atidavė, tad jau galite įsivaizduoti, kokie…
Aš pareidamas gatvėm toks pilkas, Ir vienodas su garo mašinom, Po vidurnakčio durys rakinas, O nuo piktdžiugių vėjas pakilęs. Po pirmos iškilmingai įtraukia, Į save, šaltos ilgesio naktys, Aš tavęs apsiblausęs, lyg aklas, Nuo penktos valandos nebematąs. Priešais nosį uždaro langinę, Nustekentos nuo karščio kaimynės. Antrą valandą šviesos prigęsta, Pirmą sykį pasijauti senas. Net katė valkataujanti dūsta, Kai stiklinių kvailų nepamatęs, Aš trenkiuosi į tavo…
Tik nuo šalčio pražysta alyvos, Ir nuo vėjo parausta kraštai, Jos šią naktį velnioniškai gyvos, Kaip nugirdyti bičių vaikai. Kruvinom jas srovėm šildo vakaras, Nuvarvėjęs iš vyno dangaus, O alyvos skarom prisidengę, Užsimerkę, kad nieks nematytų … Atsirėmę į vakarą verkia … Kad tik rasos nuo jų nesušiltų – Kad lietus tik nuo jų nesušlaptų – Kad tik šaltis nuo jų neapgirstų, Ir apgirtęs neapsipažintų….
Kaip ėjom, kaip lėkėm, Delnais apkabinęs net saulę suvėlei. Nuėjom ir kėlėm, kol Pievas be klonių iš plaučių išrėkėm. Ištrypėm išmindėm Net rojaus kraštelį, Juk dar nežinojom, Kiek liko to kelio. Visi pavydėjo – Ir mėnuo bebarzdis, Jam skraistę nunėrėm Iš pirštų, žvaigždelėm. Kaip ėjom, kaip lėkėm, Užkliuvę už smilgos Pavasarį gėrėm – Juo vėjas dalinos. Kiek ėjom, tiek nuėjom, Kol rūkas maitino, Be mūsų…
Kaip pavasariui lenkiasi žemė, Taip nuslysta nuo stogo lietus. Iš vaivorykštės trykšta nektaras, Ir pas žmogų ateina žmogus. Iš rasos subraižytų plaštakų, Trykšta versmės žiogų pataluos, Vaivos rykštėj vorai išsimaudo, Ir į žmogų ateina žmogus. Pievų ūkas pavasariu girtas, Saldžiai piene nuvarva veidai, Užsimerkia ir nieko nemato, Kaip pas žmogų ateina Namai. N. Letukytė
Po dviejų valandų prasidės paskutinė 2014-ųjų metų diena. Esant tokiai sąlygai, visiškai teisėtai galiu apžvelgti praėjusius metus. Nežinau, kodėl manieji metai jums turėtų būti įdomūs, bet vis tiek rašau, nes smalsu man pačiai. Visų pirma, arklio metais teko nemenkai paskraidyti su sukrautu lagaminu skersai išilgai šalies ir dar už jos ribų. Snūduriavau ir sporto salėje, ir autobusuose, kurių keletą praleidau, ir ant stoties suoliuko, dviviečiame…
Jaučiau pareigą parašyti labai ypatingą, šiltą ir šiek tiek magišką šventinį sveikinimą savo skaitytojams, bet, kaip visada, nedarau to, ką suplanuoju. Antros Kalėdų dienos vakarą kviečiu jus pasivaikščioti… Miesto stogai cukriniai, o iš įvairiaformių (tokio žodžio nėra) kaminų kyla dūmai, kurie tamsoje regisi kaip miesto iškvepiami garai. Kvėpuoja. Vos prieš keletą metų rašiau laišką Kalėdų Seneliui ir spalvotais flomasteriais išdėsčiau savo norus : čia man…