Tik nuo šalčio pražysta alyvos,
Ir nuo vėjo parausta kraštai,
Jos šią naktį velnioniškai gyvos,
Kaip nugirdyti bičių vaikai.

Kruvinom jas srovėm šildo vakaras,
Nuvarvėjęs iš vyno dangaus,
O alyvos skarom prisidengę,
Užsimerkę, kad nieks nematytų …

Atsirėmę į vakarą verkia …

Kad tik rasos nuo jų nesušiltų –
Kad lietus tik nuo jų nesušlaptų –
Kad tik šaltis nuo jų neapgirstų,
Ir apgirtęs neapsipažintų.

N.Letukytė