Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Kaip ėjom, kaip lėkėm,
Delnais apkabinęs net saulę suvėlei.
Nuėjom ir kėlėm, kol
Pievas be klonių iš plaučių išrėkėm.
Ištrypėm išmindėm
Net rojaus kraštelį,
Juk dar nežinojom,
Kiek liko to kelio.
Visi pavydėjo –
Ir mėnuo bebarzdis,
Jam skraistę nunėrėm
Iš pirštų, žvaigždelėm.
Kaip ėjom, kaip lėkėm,
Užkliuvę už smilgos
Pavasarį gėrėm –
Juo vėjas dalinos.
Kiek ėjom, tiek nuėjom,
Kol rūkas maitino,
Be mūsų dainuodamos
Sirpo mėlynės.
N. Letukytė