Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
2023 m. vasaris Šį vasarį nėra kur dėti akių nuo jos nuogumo, nuo klykiančio silueto, nuo nesutramdomos jėgos. Iš lūpų į knygą, iš plakato į įrašą, iš širdies į diskusiją eina laisvė – kaip sąvoka ir siekiamybė, daugumai tik svajonė. Prabangi dovana iš elektroninės parduotuvės, kurios elektroninis kurjeris užstrigo elektroniniame žemėlapyje ir niekaip nepristato siuntos – tos laisvės, kurią norisi matuotis čia ir dabar, ne…
2022 m. balandis Sako, jei nori pasislėpti, eik į minią. Netiesa. Minia yra vanduo, atsainiai ir nepastebimai tekėdamas pro šalį nuplaunantis dienos dulkes ir mandagius, taip reikalingą tylą maskuojančius žodžius. Kai vanduo nuteka, lieka vienas vienintelis žvilgsnis – tas, į save nukreiptas. Į praėjusio laiko neužlopytą skylę, į neištesėtą pažadą, į pernelyg atkakliai vaikytą svajonę… pilnas, sodrus ir aštrus žvilgsnis į save. Kuo minia tirštesnė,…
Jau buvo į rugpjūčio galą Išėjo vyrai obuoliaut Ir saulė ritos it nuo stalo Kai nei paimti, nei pagaut Mergaitės kramtėm smilgos šapą Bet saulės juk rūpėjo atsikąst, Kad vyrai taip atgnybtų kraštą – Jei jau išėjo šįryt obuoliaut Langinės atdaros virpėjo Nuo jų netylančių dainų Mergaitės blaškės tartum vėjas Gal tai rugpjūtis kėlė ant sparnų Gulėjom tąkart pievoj basos Ir mintijo katra balsu Kad…
Per tirpstantį sniegą Ištrūksta žemės kvapas Primena Nuo tų su kuriais neišsiskirsim Mus atskirs laikas Ir žemė Kurios kvapas kaip per atlydį Kai eižėja įtikėjimas Kad yra kažkas pastovaus Kai pažliugusioj samanoj Pirmiau gyvybės Randasi viltis Kraujo sūnums ir dukroms Čia niekas nepriklauso Ir vis tiek kiekvienas grumstas Yra apie žmogų Gal todėl pirmą kartą Ant motinos krūtinės Besiilsintis kūdikis Irgi kvepia žeme
Rugsėjui įpusėjus nusipirkau patogią darbo kėdę ir visiems aplink gyriausi su patarimu lūpose: ruoškitės ir jūs antram karantinui, dar vienam mokslo ir kompiuterinių susitikimų pusmečiui ant kėdės priešais ekraną. Taigi, neklydau: kaip krevetė raitausi ant 25 kilogramus sveriančio agregato nedidukiame, vis dar studentiškame kambarėlyje. Kodėl žinau savo kėdės svorį? Geras klausimas. Tiesiog negalėjau nepatikrinti po to, kai geriausia draugė ją užnešė į penktą namo aukštą….
Obuolio sėklytės kaip kūnas Sunokstantis į du mėnulius Iš jų suprantu kad visko yra pusė Ir ta tamsioji it sėklos naktį Iš čia atsiveria sidabrinis vaizdas Į luobele atsiremiančią ribą Naktį kūnas stiebias į obelis Katros raškomos nuo mėnulio rago Jo irgi tik pusė Kaip šitos žemės, kaip saldinukų pievos Kurią pereini ir nelieka Nei rudens, nei ką pasakyt Obuolio sėklytės kaip kūnas Dalinamas dviem…
Kai galvoju apie žmogų, kuris rašo šitą tekstą, matau mizansceną, kaip jis, dėliodamas paskutinius sakinius savo bakalauro darbe, gegužės mėnesį klausosi ABBOS dainos „Happy New Year“ (liet. „Laimingųjų Naujųjų“) ir, sudėjęs visą širdį į neadekvačiai aukštą natą, pritaria atlikėjams sušukdamas, kad tik, duokdie, mes turėtume pasaulio, kuriame kiekvienas kaimynas – draugas, viziją. Tas žmogus dėlioja žodžius kompiuterio ekrane ir jaučia, kad tokių dienų nebus daug….
Dar nepasakojau Man matosi tėvo dukros Plaukais siekiančiais žemės šerdį Spalvos kaip perdžiūvus žolė Rytais neapkabintos pravirksta Naktim nepaguostos užeina Kai rašau man kužda Savo maldas diktuoja Supk ant kelių jas tėve Kviesk prie stalo Užkloto naktiniais marškiniais Tai balčiausia ką turime Ir dar dukrų rankas Pilk midaus tėve Jos nuo piliakalnių žiūri Man rieškučias prirauda Trokštu ir geriu prigeriu Tėve glostyk dukras Išsupk paklodėse…
Esu geriausias draugas Mėlynas šuo prie jūros Jos atspindžiai atsimuša Nelyginant bangos plaukuos Kaip tėvų žemė esu Niekad neliesta tik jausmu Bekraštė iki pievos galo Už kurio lig mėnesienos loja Proskynoj draugas randa šunį Baltą kaip dobilai kraujuoja Tirpstantį atokaitoj geriausią draugą Kvepiantį rugpjūčiu po lietaus Jis myli Kuris Nagi tas Mėlynas Tėvų žemėj alsuojančioj Minkšti krokų patalai Nuo jų atsiveria vaizdas Į debesis kaip…
Kažkada rašiau, kad turiu dainų, kurių klausausi absoliučiai slaptai, sąrašėlį. Sunku nusakyti energiją, kuri aštriais impulsais keliauja po visą kūną, kai savo paauglystės kambaryje groju vieninteliu man pavaldžiu pianinu – kompiuterio klaviatūra, fone visu garsu skambant toms dainoms, kuriomis nemėgstu dalintis su kitais. Ne iš piktumo, tik iš naivaus troškimo turėti kažką labai savo, labai nediško, labai man. Kaip tą subtilų momentą, kai tamsų gruodžio…