Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Šokių šaukliai ir pamišę svajokliai Nusilenkia rūkui kai ima dainuoti Ir plešia net plyšta rudens patalai Kol nesninga juk viskas atrodo juokais Už rūko dar tavo blakstienos pakimba Vis šukuodamos tylą kaip reta ritmingai Iki priešaušrio tiksi vos šešios minutės Vis nesninga vadinasi galim pabūti Lauką lengva matuoti mažybiniais tango Žvaigždžių mizanscenom nors ir be galo Tvorom pokši girtas bemiegis rugsėjis Besniegis šis rytas ir…
Atrodė, kad tai – paskutiniai šiaurinio dangaus debesys Nusiganę jie godžiai krito ant putojančių versmių Gėrė iki pamišimo, kol pakilo laumių plaukai Vėjas plėšte išplėšė jų pasijonius Šie iš baimės perbalusiais pūkais kilo į šiaurę Už poliarinio rato, prie likusio debesies Tu stovėjai verandoj medinėm grindim Nuo botų lašėjo purvinas rudens fiasko Kai nusilenkdamas laumių beprotystei tepasakei Dievas mato – Aš tik norėjau nuraškyt tau…
Mama galvoja, kad mano gyvenimas – filmas. Jei galėtų, ištisas dienas sėdėtų su spragėsių indu priešais mega giga dydžio ekraną ir emocingai išgyventų kiekvieną akimirką su kino juostos herojais. Trumpiau tariant, su manimi. Ji žino, kiek daug jaudinančių dalykų man nutinka per savaitę – lygiai tiek, anot jos, nutinka jiedviem su tėte per ištisus metus. Ji neleidžia planuoti sausio mėnesio, nes sako, kad iki sausio…
Mano senas drauge, koks gyvenimas! Ilgiuosi Tavo stebėjimosi jo tėkme, kaita ir dar pragariškais karščiais paskutinę vasaros savaitę. Ar tu vis dar burbi dėl… tiek to, gali neatsakyti. Seniai nesimatėm? Nežinau, laikas – realiatyvus dalykas, dėl jo galime sutarti. Tik aišku, kad nesimatėm tiek, kiek užtrunka išmokti naujų dainų, atrasti nematytų gatvių ir beatodairiškai įsimylėti. O, mano mielas drauge, ar Tu pamilai? Ar pakibus pilnačiai…
Mama aš roko žvaigždė Pinigų neturiu bet kišenėse dainos Nekainuojančios daugiau nei bemiegė naktis Kuriai vykstant sapnuoju Mažytį furgoną Jos basas pėdas lauko pievoj Visą pavasarį Gastroles Europoj Pabudęs už bilietėlį sumoku Sąžinės akordų daina Ji džiūsta ant tavo skalbinių virvės Mama tam kieme kur ji supas Aš ir tapau žėrinčia kerinčia mirgančia Taigi žvaigžde Prasiskėliau kelį ir mane kaip faraoną nešė Aplink raudojo Šokinėjo…
Balto lapo simfonijoj Neužsirašo istorija Neužsilieka Vaterlo Nekrenta gruodis Debesų atplaišom Nesusitinka rankos Mūsų rankos Tik mažyčiai Netyčia nugirsti šešėliai Atgula balto pokaičio Simfonijai sugriežiant Vakarykštį tvaną Mūsų mažas paukštukas Jame nepakilo Taip ir neperskrido Nematomos ribos Trys kvėptelėjimai Iki drąsos Drąsa bailiams Ir apkabinimai ginkluotiems Vėjas nepaeinantiems Muzika kurtiesiems Užsirašo istorijomis Kol balto lapo simfonija Tuščiai gaudžia Už nepakilusį paukštį Jam šiąnakt išauga sparnai…
Perpildytame troleibuse nėra kuo kvėpuoti, bet ir įsikibti niekur nereikia, minia šalikuotų keleivių mane tiesiog laiko. Svajoju apie šaltą gruodžio orą, svarstau, dėl ko kiekvienas iš šių paniurėlių šiandien keliauja perkreiptu veidu. Gal darbe nepasisekė, gal žmona išdavė, gal siuntinys vėluoja…o gal kas spardo? Garbės žodis, nu spardo kažkas. Apsidairau (kiek tai įmanoma apsivyniojus skarą iki akinių rėmelio) ir pastebiu tokią ponių ponią, kuri sėdi…
Jauti už mūsų nugarų Kažkaip beviltiškai tyku Ir tylim aš Ir tylim tu Suspaudžia lūpas nuo garsų Juk taip beviltiškai artu Tik pėdos dvi iki namų Kol tylim aš Kol tylim tu Pasensta mamos nuo šnekų Už mūsų kibiras natų Užstrigęs vėjui tarp kasų Bet tylim aš Bet tylim tu Tarp pasikorusių eilių Juk pėdos dvi iki namų Kur sukas mamos tarp…
Kaip ant palangės paliktas žodis Taip ir šakos į mano langą esti Sienose šešėliai besiveliantys į mano sruogas O aš niekad ir neatsisuksiu Neduokdie už šešėlio bus rytojus Neduokdie šešėlio nebus Braižos aplink langus mano paklydęs Mano purvinas mano murkiantis Kutenantis skaudėjimas Ir ta šaka Laimingas siaubo elementas Nors imk ir Nusilaušk Pasimerkt ant rašomojo stalo Kačiukų porelę Kad nužydėję geltonai kutentų Siaubo elementui…
Išvesk iš nakties Klausyk klausyk Sparnais plaka Garniai pažeme Šnabždėk šnabždėk Ruduo teka Dar klausyk ir laikyk Kitoj rankoj Patylėk palydėk Mano sauja Raudonuot abejot Karšto ryto šermukšniais Ir suspėt nevėluot Išvaduoti rugpjūtį Išvesk iš nakties Balta balta Nevėluok susapnuot Spalio maldą Šnabždėk šnabždėk Garniai gęsta Kruvinai rasa semia Dar klausyk ir laikyk Kitoj rankoj Supas kreivas pasaulis Ir laukia