Vos pabudusi labiausiai apsidžiaugiau dėl žavaus kontrasto – nors žalsvų užuolaidų pridengtas kambarys skendėjo prieblandoje, pro audinio kraštelį nesunkai įžiūrėjau ir melsvą dangų, kuriame nesiganė nė vienas debesėlis. Toks oras stebėtinai puikiai tiko prie mano (dar vakar!) pasirinktos vilkėti suknelės, mat šį rytą ruošiausi į jaunimo stovyklą, kurioje, atsiradus programos „plyšiui“, turėjau vesti užsiėmimą jaunuoliams. Gal ta proga, o gal grynai iš mamiško rūpestingumo pusryčiams sukirtau su meile keptų blynų ir geresnio ryto vargu ar galėjau tikėtis. Na, man beliko nepasismaugti velkantis tą rudąją suknelę, kurią prilipinti prie kūno buvo įmanoma tik suveržus šniūrelius ant kaklo. Faktas, kad dabar šį tą rašau, įrodo, jog su virvelėmis susitvarkiau sėkmingai.

Jau senokai nustojau jaudintis dėl viešų kalbų, pranešimų ir skaitymų, nes, jei jau imčiau sukti galvą ir dėl tokių niekų, tai pastaroji būtų velnioniškai susisukusi ir jos atsukti būtų praktiškai neįmanoma. Nepaisant to, iš netikėtumo žandikaulis man atvipo ir šiandien. Atvykusi į renginio vietą kone aiktelėjau – man vos į žengus į namuką, priešais nosį žingsniuoti ėmė ir miestelio politikai, ir visokio plauko direktoriai, svečiai, savivaldybės darbuotojai ir dar neaišku kas. Vietoj pažadėtojo jaunimo susitikau visą pulką jau nebe tokių jaunų jaunuolių. Maža to, buvau paprašyta užsiregistruoti. Tik pamanykit – UŽSIREGISTRUOTI! Kaip senas geras bičiulis atvykau su vasarojančiu jaunimėliu pasidalinti savo asmeniniais išgyvenimais, o čia man kiša tušinuką ir iš anksto paruoštus registracijos lapus. Laimei, šitokiai žmonių masei kiek ankštokoje salėje pamačiau ir ant kėdžių susmukusius mokinius, netvarkingus kuodukus susisukusias merginas ir, neva, kietomis kepurėmis maskuojamus vaikinų veidus. Apsalau nuo tokio vaizdo, pagaliau išvydusi savo tikrąją auditoriją. Na, žinoma, dėl visa ko pastuksenau per petį stovyklos vadovei ir tūkstantąjį kartą perklausiau ar pašnibždomis ponais vadinami svečiai tikrai išvyks iki mano pranešimo. Jai linktelėjus aš atsikvepiu lengviau, nors esu įsitikinusi, kad jiems manęs klausytis būtų netgi įdomiau nei tiems nemiegojusiems vaikams, dėl kurių ir atvažiavau.

Kad jį kur galas, pasirodo, ne tokie jie ir apsimiegoję! Mano kalbai vos įsibėgėjus, sėdinčiųjų rate tuoj atsiranda vienas gudruolis, labai energingai verčiantis mano kalbą iš lietuvių kalbos į lietuvių. Aišku, atlikdamas tokį kilnų ir savanorišką darbą galėtų ne tik burblenti po nosimi sau ir šalia išsitiesusiems vaikinukams, bet ir raiškiau transliuoti mano itin emocionalią kalbą. Kai šiomis savo idėjomis pasidalinu su juo, o kartu ir su visais, esančiais patalpoje, manasis pagalbininkas mesteli neaiškią frazę (vėlgi, tik sau) ir nejaukiai nutyla. Ech, o gal ir geras vertėjas būtų. Viliuosi, kad nesužlugdžiau jaunojo talento.
Grįžusi namo jaučiuosi dar ne tokios nuotaikos, kokiai esant sėdima kambaryje, todėl, nieko nelaukusi, nusimetu suknią ir vos įšokusi į šortus imu minti dviračio pedalus, tikėdamasi lengvai atsikvėpti nuo neaišku ko. O vakarėjančios miesto gatvės man rodosi tokios puikios! Leisdamasi saulė nė nebespėja paglostyti kiekvieno į lauką išvesto šuns, kiekvieno liemenėto dviratininko, kiekvienos senyvos moteriškės lazdos… Mūsų tiek mažai, o štai paauksinto vakaro malonumais mėgaujasi berods visas pasvietis. Deja, privalau grįžti, nes prie nugaros jau limpa marškinėliai, o pasportavęs kūnas prašosi vandens…

Pranešėja Neda