Apie rugpjūčio 29 d.
Tądien spėjau ir gerokai suerzinti Lūną, kai begėdiškai įlindau į jos selfį. Jūs tik pažiūrėkit, kokią potencialią profilio foto sugadinau
Giminaitė sumaniai pareiškė, kad esu vaikas, gimęs „teisingu“ laiku (ir reikiamoje vietoje). Suprask, turiu suvokimą ir kaip višta pešama, ir kaip karvė melžiama. Pasak tetos, užtektinai tokių panelių, kurios nė nenutuokia, kad karvės apskritai duoda pieną. Kas ten žino, iš kur atsiranda pienas, kefyras, sūris ar sviestas, bet tas gyvos jautienos šmotas tikrai nėra toks jau kompetentingas, kad duotų baltą ir skystą produktą…
Mums bekalbant mama baigia prausti gerokai apnuogintą vištą ir įtrenkia ją man, prieš tai stilingai pasodinusi į milžinišką dubenį. Rankas ir kojas į duris susitrankau dešimtąjį kartą, o tų durų man atrodo kaip niekad daug, gerai tik, kad šį tą atidaryti galima ir stumtelėjus klubu. Suraukusi nosį įsliuogiu į vonios kambarį, kur gulinėja begalvės nukirsdintos vištos. Nors man sakė, kad itin patogu perekšlę ant užpakalio pasodinti pačiupus už kaklo, man tai rodosi mažų mažiausia nehigieniška bei nemalonu, tad atsineštą viščiuką į vonią patupdau kilstelėjusi už pažastų. Pati juokiuosi, mat su būsimu maistu elgiuosi tarsi su mažu vaiku. Į atsineštą mėlyną indą paskubomis nuteškiu už kojos pačiuptą vištą (arba gaidį, didelio skirtumo nemačiau ir nesiveržiau ieškoti) ir pečiais/klubais/kakta stumdydama visas duris išsvirduliuoju į lauką su bene 5 kilogramų kroviniu. Mane jau šaukia, nes reikia įamžinti dar vieną būsimo filmo epizodą.
O filmo istorija buvo štai tokia : kai reikia nukirsti, nupešti, nusvilinti, nuplauti bei išdoroti 16 vištų (ir gaidžių, nebežinau kiek ir ko) iš beviltiškumo gali prisigalvoti visko. Kai sakau žodį „VISKO“, tai turiu omeny tikrai VISKO ir visiškai nejuokauju vartodama tokį stiprų žodį kaip VISKO. Į šią sąvoką telpa ir situacija, kai penki (su puse) suaugę žmonės užuot nuobodžiai vargę su močiutės užaugintais viščiukais sugalvoja genialią idėją sukurti dokumentinį realybės šou apie vištų skerdimą. Žodžiu, nuo tvarto iki tavo stalo. Maža to, tam reikia specialaus scenarijaus, kuris gimsta čia pat, ant kiemo : močiutė paprašo palesinti vištas, tačiau deja deja, pašaro visoms neužteks. Tokią dramatišką akimirką vienam iš pagrindinių filmo veikėjų kyla mintis sumažinti vištų skaičių (kad ir lesančiųjų būtų mažiau). Kulminacija pasiekiama, kai pusė suaugusio žmogaus (aš) nusiunčiama filmuoti superdokumentinių kadrų iš vištų kapojimo vietos. Kaip profesionalus operatorius sugebu viską įrašyti net nežiūrėdama į akutę ir lengviau atsikvepiu kai telieka filmuoti vištų pešimą ar svilinimą bei pakalbinti plušančius darbininkus. Pfff, argi tokį žurnalistą sutrikdytų kadrai (ir kvapai) tiesiai iš karštojo mėsos dorojimo taško? Patikėkit, po kone išgyventų būsimos vištienos konvulsijų nebetikiu, kad apskritai esu kieno nors sutrikdoma. Verkdama iš juoko įamžinu ir paskutinį epizodą : mažojo namų fabrikėlio darbuotojai sėda prie stalo ir entuziastingai dėkoja mamai už pietus.
Nesupraskit klaidingai – ilga šeštadienio diena nebuvo skirta vien tik kapojimui ir filmavimui. Saulėta popietė skambėjo nuo šunų lojimų, raginimų „pasiselfinti“ su višta, darbinių šeimos fotosesijų ir bulvių paieškų rudenėjančiose lysvėse. Vakaro gaisams gesinant vasarą prisiminiau citatą iš senojo filmuko apie Mauglį : „svarbiausia priklausyti šeimai“.
Vištų skerdimo ekspertė Neda