Būna vakarų, kai viskas stoja į savas vėžes. Ten, kur ir turi būti. Štai sėdžiu dabar apsigobusi savo rožiniu chalatu ir žinau, kad esu reikiamoje vėžėje. Vaje, toks žodis iš tiesų yra.

Mano džiugesys išeina už bet kokių ribų, kai mindžikuoju prie šviesoforo žinodama, kad keliauju į vieno mylimiausių atlikėjų koncertą. Jau beveik tradiciškai imu šokti prie perėjos ir čia derėtų stabtelėti tam, kad paaiškinčiau vieną fenomeną. Tad nusikelkime keletą valandų atgal, kai aš, vaidindama, kad dar rytas, žygiavau jau pažįstamu Saulėtekio takeliu. Šiandien pėdinau pernelyg lengvai, man patiko net itin keistas pavasariškas oras, su pavasariu neturintis nieko bendro, tad aš tiesiog šypsojausi. Žodžiu, kaip Raudonkepuraitė (šiuo atveju Raudonstriukaitė) keliavau miško takučiu ir šypsojausi nuo ausies iki ausies. Ir tuomet man prieš akis ėmė dėtis stebuklai : vienas po kito su manimi prasilenkiantys žmonės ėmė daryti tą pačią mimiką, kaip ir aš. Artėdavo jie surūgę, o vos pamatę mano ne antradieniškai linksmą veidą imdavo nuoširdžiai šypsotis. Jūs neįsivaizduojate, kaip buvo gera nešti tokį užkratą. Kone fiziškai pajutau, kad kaip tu ateini pas žmones, taip jie ateina pas tave, ir tai yra mažų mažiausiai nuo –sta- bu. Būtent todėl, keliaudama į man svarbaus atlikėjo koncertą, truputį šoku : juk kaip ateisi, taip…

Linksmiausia vakaro dalis, be abejo, yra rankinės tikrinimas. Apsaugos darbuotojas paprašo atsegti kuprinę, matyt, atrodau panaši į kriminalinį veikėją, kuris į akustinį koncertą atsineša jei ne Molotovo kokteilį, tai bent jau buteliuką žibalo. Kilstelėjęs mano krepšį apsauginis klausia, o kas taip sunkiai sveria jo dugne. Nepatogu ir prisipažinti, bet piniginė. Dar vienas nuostabių jausmų – pabrėžti kiek daug sveria tavo piniginė, nors iš esmės ten tėra neką tepadedančių nuolaidų kortelių saugykla, o paskutiniai pinigai jau ir taip išėjo vėjais dėl šio koncerto. Nesvarbu, apsaugos darbuotojas mane išsyk palydi pagarbiu žvilgsniu – juk mano piniginė sveria.

Savo vietose įsitaisome likus kokiam pusvalandžiui iki koncerto ir aš galiu nesustodama taukšti apie tai, kaip tikiu žmonių gerumu, kokias iš mintinai žinomų dainų norėčiau šiandien išgirsti ir dar pasipasakoti, koks didis jausmas vaidinti tikrame spektaklyje per savo šimtadienio šventę. BET užtenka į sceną įžengti atlikėjui, sudainuoti frazę love is a funny thing ir aš jau nebegaliu sulaikyti savo kosulio. Po galų galų galais, šitiek dienų, regis, nė nesukrenkščiau, bet kai ateinu į kol kas svarbiausią savo gyvenimo koncertą nebegaliu net padoriai kvėpuoti. Ačiū, Neda, tu kaip visada nuostabi. Laimei, man pasiseka susitarti su savo organizmu ir įtikinti jį, kad kosėti visai neapsimoka. Po antros dainos aš jau pradedu klausytis koncerto.

O dabar leiskite lietis mano emocijoms. Sėdėdama toje prašmatnioje salėje galvoju, kiek nedaug tereikia : į sceną užlipa vyrukas, apsitempęs kasdienius marškinėlius, pasiima gitarą ir to visiškai pakanka, kad šita jūra žmonių dviem valandom persikeltų į kitą dimensiją. Mąstau, kokio pilnumo turi būti žmogus, kad štai čia atsistotų toks nuogas : mylimas atlikėjas dalinasi savo mažomis paslaptėlėmis, padainuoja, jog kiekvienai merginai reikia duoti šokoladukų, ir pasako paprasčiausią ačiū, kai plojimų sustabdyti nebeįmanoma. Ir galiausiai mane tarsi į tą chalatėlį įsupa štai tokia mintis : iškiliausi filosofai, mąstytojai, menininkai ir mokslininkai turbūt nuo pat Ievos ir Adomo aiškinasi visokias meilės formules, mišinius ir eliksyrus, ieško atsakymų kas tai, iš kur tai, kaip tai, kad net Žvagulis uždainuoja ir kas per velns ta meilė yr, kol kovo septintosios vakarą į sceną neįžengia vyrukas ir viso pasaulio išminties nepasako trimis sakiniais. Garbės žodis, sakydamas, kad meilė yra vienintelis atsakymas ir kad į šio pasaulio liūdesį, skausmą, tuštumą ir neviltį galima atsiliepti tik meile, mano nuomone, jis pasako visiškai viską. Ak, ir dar : kartais mes renkamės būti malonūs, o ne teisūs. Štai ir viskas, klausausi jo ir, mano kukliu suvokimu, nesu girdėjusi nieko tikresnio. Taip yra : iš tiesų viskas paprasta ir genialu.

Koncertui įpusėjus visi ima glaustytis vieni prie kitų, moteriškaitės lenkia galvas prie vyriškų pečių ir, kokia palaima, kad sėdžiu prie sienos – turiu ir aš į ką atremti užsisvajojusią makaulę, išskridusią į kitą orbitą. Pagaliau sulaukiu TOS dainos apie namus ir išgirstu, kaip kalbasi už manęs sėdinti pora. Moteris prašo vyriškio neverkti, šis atsako, kad negali. Žiūrovai, paraginti dainininko, kartoja tą magišką žodelytį home ir per mano blakstienas irgi nusirita ašara, kai suvokiu, kad visi sėdintys salėje dalinasi tuo pačiu jausmu – mes atėjome iš namų, mes grįšime į namus, mes patys kažkam esame namai. Ranka perbraukiu drėgnas akis ir pajuntu, kaip mane per pečius apglėbia bičiulės ranka. Garbės žodis, šis pasaulis – nuostabi vieta gyventi.

Emocionalioji Neda

P.S. Jeigu šiandien dar nespėjote atiduoti savo širdies balso „Neperskaitytiems laiškams”, tai padaryti galite spustelėję ČIA ir, žinoma, puikųjį mygtuką „balsuoti”. Ačiū, kad leidžiate „Neperskaitytiems laiškams” būti jūsų namų dalimi.