Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Sakytum, mūsų namuose kas būtų paskelbęs sekmadienį – tingadienį. Be garsių susitarimų buvo nutarta pailsėti ištiesus kojas po vakarykščio striksėjimo gryname ore vykusioje Salų šventėje, kurios būta tikrai neprastos. Nors lietingas rytmetis paskatino skėtį pasiimti, į pavakarę oras ir visai prasiblaivė, kaimo linksmybių taip ir nesugadinęs. Ką ten sugadins! Nedidelio miestelio šventė priminė giminių susitikimą – visi vieni kitus pažįsta, meilingai sveikinasi, nuo tolo moja,…
Džiaugiuosi pagaliau prisiruošusi reziumuoti prabėgusius mokslo metus, įsitaisyti krėsle ir klaviatūra surinkti keletą eilučių, kurių jau ir pati pasigedau. Jeigu atvirai, dar nespėjau susivokti, kad vasaros atostogos jau prasidėjo, nes savo pačios dėka dar sukuosi atlikdama šiokį tokį darbelį, derindama kažin kokius „reikalus“ ir apskritai, kol kas gyvenu vadovaudamasi keista, tačiau gan pavyzdine dienotvarke : pasimankštinti, paskaityti, pažiūrėti „protingą“ filmą, pravėdinti smegenis miesto parke… Dar…
Laiškas mergaitėms Būna dienų, kurios yra kitokios negu kitos dienos, nes tos dienos (kitokios) yra ypatingas tų paprastų dienų mišinys. Fuj, painu. Įprastomis dienomis mergaitės (sakau daugiskaita, kad būtų mažiau tiesmuka, bet iš tiesų, nesunku atspėti, rašau daugiausia apie save) stovi prieš veidrodį ir meldžia aukštesnių jėgų, kad rytoj čia nebūtų šito kvailo spuogo. Arba kad poryt, per svarbiausią gyvenimo šventę, koks baltagalvis šmikis neišdygtų…
Ryte pabudina paklydęs saulės spindulys ir galvoje dunksinti sena melodija „giiiiirrrrls just wanna have fuuuuun“ . Laikrodžio rodyklė madaruoja tarp devintos ir dešimtos ir man dingteli, kad būtinai turiu ridentis iš rožinėmis žirafomis išpaišytų patalų ir keliauti ruoštis draugės gimtadieniui. Išvykti turėjau per patį vidudienį, o daiktai dar nė nepradėti krautis, ką jau bekalbėti, kad, kaip dera merginai, nežinojau, kuo rengtis, ir šiaip buvau įsitikinusi,…
Jau ir užpakalį įskaudo nuo sėdėjimo rusvajame krėsle, tad pamaniau, ką jau čia – jei skauda, tai skauda, galiu ir iki galo išvarvinti akis prieš kompiuterio ekraną ir išlieti širdį dar viename dienoraščio įraše. Turiu pripažinti, kad kiek nurimus kūrybinėms bangoms šioje svetainėje kone atkakliausiai mano sąžinės balso šaukėsi mama, švelniai terorizavusi savo dukrą už pamirštus dienoraščius. Be jokios abejonės, bandžiau teisintis, kad dabar parašau…
Bendrystėje su balandžio 7 diena Po valandos prasidės pavasaris. Nors ką gali žinoti, atrodo, man jis prasidėjo dar šį vidudienį, kai su bičiule sėdėjome jaukioje kavinukėje į burną įsimetusios po gardžios braškės gabalėlį. Saulė švelniai glostė mažą mūsų miesteliūkštį ir tą akimirką šventai tikėjau, kad viskas visada bus gerai. Mums juokiantis iš dar vaikiškų pokštų lengvi ir nereikšmingi atrodė visi tie egzaminai, ateityje laukiantys sprendimai,…
Kai pavargsti psichologiškai, pailsėti yra iš esmės neįmanoma. Naktį karšta. Ne, vėsu. Kojas reikia iškišti iš po užkloto, bet staiga būtinai prisimeni pastarąjį siaubo filmą ir kojas tuoj pat prisireikia apmuturiuoti pūkine antklode ir dar neaišku kuo, nes, ką gali žinoti, koks monstras iš palovio iškels savo nupuvusią galūnę ir pastvers tave už elegantiškų pėdų. Ir nesvarbu, kad palovio net neturi. Uh, sakiau, pavargti psichologiškai…
Įkopiau į ketvirtą tapimo menininku etapą. Pirmasis buvo parašyti kelias rimuotas eilutes. Antrasis – priversti ką nors jas perskaityti. Trečiasis, op, Kalėdoms gauti knygą, kurios pavadinime yra žodis menininkas. Ketvirtasis, mano pasiektas vos prieš kelias dienas, – imti pliaupti kavą. Štai ir dabar prie mano nešiojamojo hašpiuko nuobodžiauja pernelyg vasarinis, paplūdimio smėliu išpieštas puodelis iš Lenkijos kurorto, kurio dugne jau plaukioja vakaro kavos drumzlės. Sakytum,…
Ilgai stebėjomės, kuo neįtikome oro dievams, kad atsiuntė mums tokią Rugsėjo pirmąją. Štai mano „facebook“ draugai iš visų Lietuvos kampelių nuo ankstyvo ryto dalinasi karščiu dvelkiančiomis nuotraukomis, o mes, turbūt vieninteliai visoje šalyje žygiuojantys iškilmingoje eisenoje, buvome taip nuprausti lietaus, kad maža nepasirodė. Kaip pavyzdingi abiturientai po skėčiais pirmiausia slėpėme penktokus, buvo ir tokių, kurie mažiesiems ir savo švarkus atidavė, tad jau galite įsivaizduoti, kokie…
Po dviejų valandų prasidės paskutinė 2014-ųjų metų diena. Esant tokiai sąlygai, visiškai teisėtai galiu apžvelgti praėjusius metus. Nežinau, kodėl manieji metai jums turėtų būti įdomūs, bet vis tiek rašau, nes smalsu man pačiai. Visų pirma, arklio metais teko nemenkai paskraidyti su sukrautu lagaminu skersai išilgai šalies ir dar už jos ribų. Snūduriavau ir sporto salėje, ir autobusuose, kurių keletą praleidau, ir ant stoties suoliuko, dviviečiame…