Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Kažkodėl visada maniau, kad spontaniškas gyvenimas – gražus gyvenimas, tad pati savęs labai jau nešokiravusi dar savaitės pradžioje atsidūriau Vilniuje. Tiesiog. Išlydėdamas iš autobusų stoties tėtis dar pavadino mane Rapunzele – ta ilgų plaukų mergaite iš bokšto, kuri išsiruošė ieškoti savo žibintų (na, naujoje pasakos versijoje). Nemanau, kad taip sakydamas jis teikia kokią nors prasmę tokiam pavadinimui, bet gana konkretu mane vadinti mergaite, ieškančia žibintų….
Dar išlydėdama mane į namus bičiulė prigrasino, kad negailėčiau naujų dienoraščių įrašų, mat tai – būtini jos dienos elementai. Nenorėdama užsitraukti jos rūstybės, nors ir vėlyvą vakarą, bet visgi sėduosi rašyti, nes šiandien prisijuokiau kaip už pusę amžiaus, tad pasipasakoti tiesiog būtina! Kaip ir dera poilsiautojui, dieną pradėjau kone per pietus ir pamaniau, kad penktadienis – puiki diena tingiai junginėti televizoriaus kanalus. Šio technikos stebuklo…
Kai kambario draugė paklausė, ar šiandien ketinu rašyti dienoraščio įrašą, buvau besuabejojanti, nes be to, kad kėliausi septintą ryto tam, kad keturias valandas be pertraukėlių klausyčiausi ketvirtakursių darbų gynimų, nieko įspūdingo ir neįvyko. Darbai kaip darbai, aišku, pasitaikė ir tokių, kurių klausytis buvo šiek tiek liūdna, bet tai jau kita istorija. Vis dėlto po visų vykusių ir nevykusių pristatymų manęs laukė dar viena kelionė pas…
Gana įpareigojančiai skamba dažnėjančios frazės apie tai, kad geriausia mano kūrybos dalis, be abejonės, yra dienoraščiai. Ne, ne dėl to, kad tai man kainuotų daugiau pastangų nei kiti tekstai ir toli gražu ne todėl, kad pokalbis su dienoraščiu užimtų labai daug laiko. Tiesiog netyčia tampi atsakingu už tai, kad tavo dienos būtų įdomios ir vertos rašančiojo plunksnos. Iš tikrųjų, juk negaliu dabar jau šimtams (!)…
Dienai dar net neprasidėjus, kambario draugė besikraudama kelioninį krepšį entuziastingai pabaksnojo man į šoną sakydama, kad vakare tikėsis naujo dienoraščio įrašo, nes puikiai žino, kad manęs šiandien laukia gana aktyvi diena. Tokia ji ir buvo, nusiplūkiau kaip šuva ir grįžus namo norėjosi tik griūti į lovą ir, kaip viena grupės draugė pasakytų, užmigti žiemos miegu. Vis dėlto diena padovanojo tiek gero ir gražaus, kad nepasipasakoti…
Šiandien nuo pačio ryto spėjau susirūpinti, kad kažkoks ramiai vingiuojantis tas mano gyvenimas ir nėra ką įdomaus papasakoti net savo dienoraščiui. Tai štai, kol aš taip dievagojausi, linksmų plaučių būtybė ten, viršuje, juokėsi ir dėliojo man neprognozuojamos dienos planą. Pirmiausia, aišku, turėjau progos įsitikinti, kad vaistų nuo žioplumo tikrai nėra ir greičiausiai dar ilgai nebus (jeigu surasit kokią internetinę parduotuvę, kur galima jų įsigyti, tai…
Tokia diena, kai nuo ryto iki vakaro girdėti tik žodis iš š raidės. Šalta. Aš suprantu, neturiu lauko termometro, bet kad lauke žiema tikrai susiorientuočiau ir be primygtinai į akis brukamų socialinių tinklų įrašų, draugų nuotraukų ir įkyrių straipsnių apie stingdantį šaltį. Nagi, aš gimiau žiemą, žinau, ką reiškia sausis. Septinta metų diena – diena, kurią galima paleisti vėjais. Juk net ponas Dievas šešias dienas…
Apie rugpjūčio 29 d. Tądien spėjau ir gerokai suerzinti Lūną, kai begėdiškai įlindau į jos selfį. Jūs tik pažiūrėkit, kokią potencialią profilio foto sugadinau Giminaitė sumaniai pareiškė, kad esu vaikas, gimęs „teisingu“ laiku (ir reikiamoje vietoje). Suprask, turiu suvokimą ir kaip višta pešama, ir kaip karvė melžiama. Pasak tetos, užtektinai tokių panelių, kurios nė nenutuokia, kad karvės apskritai duoda pieną. Kas ten žino, iš kur…
Vos pabudusi labiausiai apsidžiaugiau dėl žavaus kontrasto – nors žalsvų užuolaidų pridengtas kambarys skendėjo prieblandoje, pro audinio kraštelį nesunkai įžiūrėjau ir melsvą dangų, kuriame nesiganė nė vienas debesėlis. Toks oras stebėtinai puikiai tiko prie mano (dar vakar!) pasirinktos vilkėti suknelės, mat šį rytą ruošiausi į jaunimo stovyklą, kurioje, atsiradus programos „plyšiui“, turėjau vesti užsiėmimą jaunuoliams. Gal ta proga, o gal grynai iš mamiško rūpestingumo pusryčiams…
Buvau lyg ir nutarusi šiandien palikti kompiuterį ramybėje ir nebekonspektuoti praėjusios dienos, bet kažin kodėl baltu akrilu apteplioti pirštai patys prašosi klaviatūros. Vakarop, po ilgos pertraukos, prisiruošiau padekupuoti. Norėjau jau nuo birželio pradžios, nes per mokslo metus nė svajoti apie šitiek laiko reikalaujantį užsiėmimą nevalia, tačiau vis neradau laiko įsigyti dekupavimui tinkamo daikto. Galiausiai šiandien, man kiek pazyzus, mama pati išsirinko jai reikiamą stiklinį dubenį,…