Aš ne vienas, visai aš ne vienas, mieloji, Tik labai, gal per daug panašus į rytojų. Leidžiu sau tavo venom tekėti, Gal per niekšiškai kartais, mieloji. Panašus aš į rasą ant tavo batukų, Juodų ir lakinių, Nepailstamai gerti man noris, Tik per godžiai, kad neapsipilčiau. Ne, ne vienas šįryt aš, mieloji, Man tik skauda nuo bičių dūzgimo, Jo pernakt su kaupu atsigėriau, Taip nemokšiškai tavo…

Jeigu aš būčiau portfelis, Nutrintas kaip tavo skylėti džinsai, Ar imtum mane į ilgiausią kelionę, Beieškant prarastojo Eldorado? Ar užsegtum visus mano dirželius Taip tiksliai ir tvirtai, kad pavydėtų Net naujausi lagaminai, kurių ir taip jau Neima atrast Atlantidos? Ar būčiau tavo čimodanas, Ant kurio guldytum savo žvyro pribertą galvą Ir gailėtum praėjusio rytojaus, Nors ir gera pavirkaut po skylėtu dangum? N.Letukytė

Manęs pasakų prašė, Poete, poete, Bet kas jas pamatė? Skylėta skylėta kaip samtis naktis… Nes brolis kvailelis ne tą strėlę sekė, Nykštukas aštuntas štai gimt užsimanė. Poete, poete, Ar arklį matei? Be princo atjojo ir karčiais juodais. Tą pasaką taisė dėl stiklo batelio, Žinovai vis braukė, nes vilkas be kailio… Poete, poete, Juk pasaka mano! Jie žino geriau kaip Pelenė gyvena… Pataisė ir vardą našlaitės…

Stirniukas mažas bėgo, Į pūgą susivėlė, Kai aš miriau jis slydo Ir juokės ligi ryto. Jam traukiniai vaidenos, Per aštrų ledo bėgį, Kai aš miriau stebėjau, Kad išvažiuot nespėjai. Stirniukas mažas griuvo, O snaigės šildė ausį. Kai aš miriau baisėjaus, Jo meilė vis trumpėjo. Ir traukinys pradingo, Nusinešė jį Setas. Kai aš miriau girdėjau Minorinį duetą. N.Letukytė

Ir matysiu aš krentančius žiedus, Suliepsnoję jie žirs pelenais, Tavo pėdas pabarstę migdolais, Leisis jūron su saulės laivais. Ir matysiu aš skriejančius žiedus, Bičių nutryptus aukso spalva. Skleisis burės ir Šiauriui papūtus, Tavo rankon subirs tuštuma. Ir matysiu aš tolstančius žiedus, Kaip bordo jų spalva kruvina Persismelkia į veną po venos, Kai suklumpa mergaitė basa. Ir pavargusius žiedus matysiu, Jų gulimą ant gyvo peties… Paskutiniam…

Aš pareidamas gatvėm toks pilkas, Ir vienodas su garo mašinom, Po vidurnakčio durys rakinas, O nuo piktdžiugių vėjas pakilęs. Po pirmos iškilmingai įtraukia, Į save, šaltos ilgesio naktys, Aš tavęs apsiblausęs, lyg aklas, Nuo penktos valandos nebematąs. Priešais nosį uždaro langinę, Nustekentos nuo karščio kaimynės. Antrą valandą šviesos prigęsta, Pirmą sykį pasijauti senas. Net katė valkataujanti dūsta, Kai stiklinių kvailų nepamatęs, Aš trenkiuosi į tavo…

Tik nuo šalčio pražysta alyvos, Ir nuo vėjo parausta kraštai, Jos šią naktį velnioniškai gyvos, Kaip nugirdyti bičių vaikai. Kruvinom jas srovėm šildo vakaras, Nuvarvėjęs iš vyno dangaus, O alyvos skarom prisidengę, Užsimerkę, kad nieks nematytų … Atsirėmę į vakarą verkia … Kad tik rasos nuo jų nesušiltų – Kad lietus tik nuo jų nesušlaptų – Kad tik šaltis nuo jų neapgirstų, Ir apgirtęs neapsipažintų….

Kaip ėjom, kaip lėkėm, Delnais apkabinęs net saulę suvėlei. Nuėjom ir kėlėm, kol Pievas be klonių iš plaučių išrėkėm. Ištrypėm išmindėm Net rojaus kraštelį, Juk dar nežinojom, Kiek liko to kelio. Visi pavydėjo – Ir mėnuo bebarzdis, Jam skraistę nunėrėm Iš pirštų, žvaigždelėm. Kaip ėjom, kaip lėkėm, Užkliuvę už smilgos Pavasarį gėrėm – Juo vėjas dalinos. Kiek ėjom, tiek nuėjom, Kol rūkas maitino, Be mūsų…

Kaip pavasariui lenkiasi žemė, Taip nuslysta nuo stogo lietus. Iš vaivorykštės trykšta nektaras, Ir pas žmogų ateina žmogus. Iš rasos subraižytų plaštakų, Trykšta versmės žiogų pataluos, Vaivos rykštėj vorai išsimaudo, Ir į žmogų ateina žmogus. Pievų ūkas pavasariu girtas, Saldžiai piene nuvarva veidai, Užsimerkia ir nieko nemato, Kaip pas žmogų ateina Namai. N. Letukytė