Šiaip jau nemėgstu skųstis. Nelabai ploju ir žmonėms, kurie be paliovos kuo nors skundžiasi. Uoj, atšilo oras, tai blogai, o ne, atšalo oras, apšerkšnijo nosis, kaip baisu, o dar jergautumanošvenčiausiaskokianesąmonė, kad apskritai reikia keltis ir dar kažką nuveikti šiame pasaulyje, kuriame valdžiatikriplėšikai ir nė neketina rūpintis „dorai ir sąžiningai visą gyvenimą dirbusiais žmonėmis.“ Taip, iš tikrųjų aš nemėgstu verksnių ir amžinų nelaimėlių, bet šiandien pačiai taip maga pasibėdavoti, kad nespėju lėkti išvien su milžinišku Žemės rutuliu. Sakytum, toks storulis turėtų judėti kur kas lėčiau nei aš, bet kartais man rodosi, kad nuo jo atsilieku kokiais trimis ratais. Ką aš žinau, gal ir neblogai toks laiko deficitas, nes spyris į užpakalį kartais užaugina sparnuuuus.

Popietės idilė : einu miesto aikšte, per patį centrą, nes kaip tik taip labai mėgstu. Lengvas vėjas gairina skruostus, drovus saulės šypsnys kyšteli pro akinių stiklelį ir kažin kodėl pasisveikina pro šalį striksinti pradinukė. Šypsau sau, akimirkai į širdį pasibeldė penktadienis. Nors pasirodo, kad šiandien mano laimingasis antradienis, nes tėtis, nustojęs strykčioti apie dvi namų krosnis/židinius, išvažiuoja pasiimti „nebepaeinančios“ mamos (hm, štai iš ko (ne)paveldėjau meilės aukštakulniams) ir namuose (oooh yeaaah) lieku viena. Nebeturiu ko ir pridurti, dievinu būti vienintele ir nepakartojama žmogysta savo jaukiuose kambarėliuose. Niekur nedegu šviesos, silpna lempelė blykčioja tik iš manojo „urvelio“. Pažvelgusi į laikrodį suskubu ruoštis į „gitaros pamoką“ (net nežinau, kaip TAI įvardinti taisyklingai). Linkteliu prie kompiuterio monitoriaus, spustelėjusi ant garsiakalbio ikonėlės muziką pagarsinu iki 70 –ies. Per tamsa užklotus namus strykčioju kone grindimis juntamu ritmu, kai, papurčiusi savo netikėtai greitai ataugusius plaukus, apsisuku šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu, griūdama atlėkusi į šviesiąją namų kertelę lenkiuosi prie loptopo ir išplėšiu iš jo maksimalų garsą. Juoda dėme virtę namai įgauna kitą spalvą, šokčioju tarsi atlikdama ritualinius šokius ir man pasirodo, kad pro židinio stiklą matoma ugnis raitosi tiksliai pagal muzikos taktą. O aš neva skubu į pamoką, pro dešinį petį šveičiu vienerias kelnes, ant tamsios kojų odos užsitempiu kitas dar užkaukdama per skambančios dainos priedainį. Nežinau kodėl, bet vienu metu pajuntu, kad muzikos autorius tikrai būtų norėjęs, jog štai čia, šioje šlagerio vietoje kas nors papurtytų savo karčius ir aš su malonumu pakratau visokių velniavų prikištą galvą, dar labiau suveldama savo ir taip ne šilkinius plaukus.

Jei jau atvirai, šiandien man maga skųstis. Bijau eiti miegoti, nes žinau, kad ryte nė keltis nenorėsiu – tradiciškai pabusiu dar labiau pavargusi nei pailsėjusi. Bijau miegoti, nes nežinau, ką susapnuosiu ir ar nereiks vidurnaktį braukti šaltą, smilkiniais varvantį prakaitą… Bijau miegoti, nes pamiegojus reiks pabusti, o juk pabusti irgi baisu, nes baugu nuo dar nė neprasidėjusios dienos. Bet žymiai baisiau miegoti, nes kad ir kaip baidyčiausi pabudimo, baisiausia būtų, jeigu jo nebūtų. Man baisu kasnakt, bet kasryt pakylu iš patalo, baksteliu į savo šunyčio nosiukę, kaip visada vos neiškerėplinu iš namų su „miego kojinėmis“ ir einu. Kiekvieną dieną padėkoju dangui už dar vieną dvidešimt keturių valandų komplektą ir suvokimą, kad mano baimė miegoti didesnė už pabudimo išgąstį.

Rašydama klausausi naujausio „Biplan‘ų“ gabalo: „… iš vieno krašto į kitą kraštą mane gyvenimas ištaško…“ . Pamaniau, jeigu dabar norėčiau susirinkti visą save, iš kiekvienos pakampės, kurioje ištaškyta bent menkiausia sielos dalelytė, užtrukčiau amžinybę. „… mano žingsnių užteks apeiti aplink žemę..“ – tikiu biplanais, o mano draugas sako, kad kas benutiktų blogo, tai yra gera. Geležinė filosofija, ką jau ir bepridursi.

Šokančioji Neda